Apie žmonių dosnumą

Istorijos mane įkvepia, ypač tos, kuriose dalyvauju pati. Istorijos apie žmones, sutiktus kelyje. Istorijos apie gerumą ir blogį, kurį patyriau kelyje. Ir pats kelias, kurį numynėme, jis pats būna vertas istorijos.
Kurdama ir pildydama Voyager kolekciją, sąmoningai pasirinkau prisiminti įvairiausius kelionių nutikimus, tai savotiška meditacijos būsena, į kurią pasineriu, o rankos pačios kuria, nuo porceliano viršūnės iki sidabrinio žiedo.
Pirmoji istorija buvo išgyventa visai nesenai, paskutinės kelionės metu, iš kurios dėl pandemijos teko grįžti visu mėnesiu ankščiau, o dėl karinio perversmo išvis neaišku, kaip gyvena šeimos, kurias pamilome ir ar greitu metu galėsim ten grįžti.

Pirmoji istorija bus apie Mianmaro didmiestį Mandalay, kuriame pasirodo nėra taip lengva išleisti pinigus.
Atvykę į naują vietą, jei tik yra galimybė, visad nuomuojames motorolerį, didmiesčiuose visad susiduriame su sukčiais ir dažniausiai būname budėjimo rėžime, pasiruošę aiškintis ir įrodinėti, kad čia esame ne pirmą dieną.

Tą dieną važiuojant sausakimša gatve mums pasibaigė benzinas, o stojant užvažiavome ant vinies ir susprogo padanga. Ir tuomet viskas kaip Formulei 1, pribėgo vyrukas, pažiūrėjo kas nutiko, pasakė "one minute" ir atbėgęs su benzino buteliuku, nieko nesakęs supylė, pinigus kategoriškai priimti atsisakė ir palydėjęs iki artimiausio autoserviso išgaravo. Kitur Azijos didmiestyje tai greičiausiai būtų pirmas signalas, kad pakliuvai į suktą uždarbio schemą ir tuojaus pasipils neplanuotos išlaidos. Kol motoroleriui buvo keičiama padanga, Amelija buvo popinama: meiliai kalbinama, vaišinana saldainiais ir vafliukais, jai buvo rodomi mažyliai kačiukai, buvo supažindinta su vaikais,ir galiausiai jai buvo padovanoti du lego žmogeliukai, kurie su ja keliavo visą likusį mėnesį. Mūsų "užmokestis" buvo Amelijos žaisliukas, tiksliai nepamenu kas tai buvo, bet lygtais kažkas iš oro uosto rinkinuko vaikams ir Amelija tai noriai atidavė. O pinigų iš mūsų vėl kategoriškai paimti atsisakė. Didmiestyje. Įsivaizduojat, kad taip būna?

Kol viešėjome Mandalay, ne kartą teko susidurti ir su prekeiviais, kurie nesutikdavo imti pinigus, pamenu kartą grįžome su pilnu maišu mandarinų, dovana Amelijai, visa šeima per Kalėdas tiek nesuvalgydavome.

Kiekvienoje situacijoje vis pagaudavau save svarstant, na kada gi apmaus? Ir kaskart susinepatogindavau, supratusi, kad išskaičiavimo nėra, tik smalsumas ir noras paįvairinti rutiną. O kaip elgiames mes, kai būna smalsu? Ar dažnai užkalbiname nepažįstamus, ar dažnai jiems padedame ar bent nusišypsome? Ar dovanojame bent akimirką is savo brangaus laiko?
Tad šiandien nusišypsokime tiems, kas tą šypseną priims kaip didžiausią dovaną, kurią mielai perleis ir kitam.