Kaip Himalajų aukštumos pažėrė minčių kūrybai?

Mano komforto lygis nėra aukštas, sakyčiau netgi žemas, Roko taipogi, tas mūsų gyvenimams dovanoja visiškai unikalias patirtis, užuot drybsojimo patogioje lovoje su vaizdu į Eifelio bokštą, renkames iššūkius keliančius maršrutus, kuriuose nakvynės vietos pasirinkimo laisve, o tuo labiau komfortu, nepasižymi.

Jeigu reikėtų prisiminti pačias įspūdingiausias nakvynės vietas, neabejotinai abi jos būtų kalnuose. Pirmoji Sarchu, vienareikšmiškai Sarchu.

Himalajus Rokui pasiūliau įveikti motociklu per mūsų medaus mėnesį. Kaip minėjau, tokie jau esame, atsipalaiduojame gavę krislą adrenalino, saują iššūkių ir krūvą nesusipratimų. Apie Manali-Leh kelią negirdėjome nieko, tik tiek, kad jis būna atidarytas kokius keturis mėnesius, kitu metu nepravažiuojamas dėl sniego, vienas pavojingiausių kelių, pilnas adrenalino, iššūkių ir nesusipratimų, visgi atšiaurieji Himalajai, kuriuose tenka važiuoti per veikiančių krioklių kaskadas, atsidurti tarp sniego sienų, važiuoti per barškančius skardinius tiltus, matyti aukščiausias pasaulio viršukalnes, o tolumoje pamačius autobuso siluetą suvokti, kokia galinga šių kalnų dydybė.




Kas kelias valandas matyti visiškai skirtingus kraštovaizdžius, nuo mėnulio kraterių iki Marso kanjonų, kelyje sutikti piemenis su šimtais galvijų, o kalnų dykumoje besiganančius jakus.

Šiame kelyje 365km nėra nei vienos degalinės, aukščiausias kertamas kelias 5328m aukštyje, o nakvynė atskira patirtis. Neskubant, pasimėgaujant, tarpplanetinis, nuo pasaulio atskirtas maršrutas įveikiamas per 3 dienas, apsistojant Sarchu stovyklavietėje, 4229m aukštyje, be elektros, be vandentiekio, be ryšio, su egzistuojančiais tik dvejais patiekalais - maggie užpilama sriuba ir "bread omlet", nakvojant palapinėje, kurioje tėra viena gigantiška iš akmenų sukrauta lova, kuria daliniesi su čia laikinai gyvenančia šeima bei keletu darbininkų.

Įdomu? Kuom ši nakvynė nusipelnė mano gyvenime būti tituluojama pačia įsimintiniausia? Žinote kaip atrodo rugpjūčio naktys? O kaip jos atrodo, kai esi arčiau dangaus? O kuomet aplinkui nėra šviesų? O dabar įsivaizduok, kad tų šviesų nėra 215km spinduliu, aplinkui girdėti tik vėjas, o išėjus matai milijonus žvaigždžių, ryškiausią paukščių taką ir mėnulį, didesnį nei kada esi mačius.
Ar po tokių pojūčių įmanoma nekurti?

Žiedas "Sarchu"